Autorius: rokas

Hemodializė gali būti taikoma ir stacionare, ir namuose. Paprastai žmonės atvyksta į ligoninę, kadangi namų sąlygomis procedūras taikyti sudėtinga (reikia įsigyti specialią aparatūrą, tinkamai apmokyti ją naudoti ir pan.). Įprastai dializė atliekama 3 kartus per savaitę. Tai labai priklauso nuo inkstų funkcijos sutrikimo laipsnio. Lietuvoje dabar veikia 65 hemodializės centrai. Dalis jų yra ligoninėse (20), kitus yra įsteigusios privačios įstaigos (45). Visuose dializės centruose už procedūras pacientui mokėti nereikia.

Hemodializė paprastai atliekama tris kartus per savaitę. Kiekviena procedūra trunka apie 4 valandas. Dializės kokybė tiesiogiai priklauso nuo procedūros trukmės, todėl reikėtų atsispirti pagundai procedūrą sutrumpinti.

Hemodializė (HD) pradedama, kai yra lėtinis arba ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo arba lėtinės inkstų ligos (LIL) atveju HD pradedamos, esant LIL V stadijai (glomerulų filtracijos greitis – 5-10 ml/min) bei kitiems klinikiniams požymiams:

• pykinimas, vėmimas;
• elektrolitų balanso sutrikimas;
• rūgščių-šarmų pusiausvyros sutrikimas;
• niežulys;
• sunkiai kontroliuojama hipertenzija;
• sunkia kontroliuojama hipervolemija;
• serozitas;
• kognityvinis sutrikimas.

Ūmaus inkstų funkcijos nepakankamumo atveju – esant anurijai, acidozei, gyvybei pavojingai hiperkalemijai, plaučių, smegenų edemai – atliekama skubi HD.

Hemodializė – tai gydymo metodas, taikomas siekiant pašalinti susikaupusias kenksmingas medžiagas ir skysčių perteklių iš organizmo. Tai vienas svarbiausių gydymo būdų, esant galutinės stadijos inkstų nepakankamumui. Paprastai hemodializė (kraujo išvalymas) taikoma tuomet, kai prarandama apie 90 % normalios inkstų funkcijos. Hemodializė gali būti taikoma tiek lėtinių, tiek ūminių inkstų susirgimų metu. Ūmiai atsiradus ir greitai progresuojant inkstų funkcijos nepakankamumui hemodializės procedūros yra taikomos tol, kol inkstų veikla pradeda gerėti ir jie patys sugeba pašalinti kenksmingas medžiagas iš organizmo. Lėtinių inkstų ligų metu, dializės yra būtinos tol, kol bus atlikta inkstų transplantacija.

A-v jungtis – tai chirurgiškai suformuota jungtis tarp periferinės arterijos ir venos. Dažniausiai a-v jungtis formuojama rankoje. Pacientui, sergančiam LIL, a-v jungtis formuojama tuomet, kai GFG yra mažiau nei 15ml/min. Visais atvejais atsižvelgiama į paciento kraujagyslių būklę, klinikinę situaciją. Galutinį sprendimą dėl a-v jungties formavimo priima nefrologų konsiliumas (ne mažiau 3-jų nefrologų).

Pradėjus gydymą hemodializėmis, reikia pradėti valgyti daugiau baltyminio maisto, nes dalies baltymų netenkama pačios procedūros metu. Taip pat, labai svarbu riboti skysčius bei kalį, kurio kiekis neturėtų viršyti 1,5 -2 g per dieną. Blogai funkcionuojant inkstams, kraujyje daugėja fosforo dėl sutrikusio jo išskyrimo, aktyvuojama prieskydinių liaukų veikla, kauluose mažėja kalcio, todėl su maistu turime gauti mažiau fosforo (žuvis, kiaušiniai, varškė ir lydytas sūris, ankštinės daržovės).

Taip, reikia. Ligos pradžioje rekomenduojama riboti valgomąją druską iki 3,5-5 g per dieną, gerti pakankamai skysčių. Progresuojant inkstų ligai, ribojamas baltymų kiekis su maistu. Rekomenduojama riboti šiuos produktus: mėsą, žuvį, paukštieną, pieno produktus, kiaušinius. Mažėjant paros šlapimo kiekiui, ribojami skysčiai ir daug kalio turintys produktai (vaisiai, daržovės, sultys, grybai, riešutai, šokoladas).

Lėtinė inkstų liga (LIL) skirstoma į 5 stadijas. Esant I-IV LIL stadijoms taikomi konservatyvūs gydymo būdai. Išsivysčius penktai (galutinei) LIL stadijai, pradedama pakaitinė inkstų terapija: hemodializė, peritoninė dializė arba inkstų transplantacija. Atsižvelgus į paciento būklę, įvertinus gyvenimo ir socialines aplinkybes, pacientui parenkamas tinkamiausias gydymo metodas.

• Įtariamas ūmus inkstų pažeidimas arba ryškėja ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas;
• randami besikartojantys šlapimo tyrimų pakitimai – baltymas, eritrocitai šlapime;
• įtariama lėtinė inkstų liga (LIL);
• LIL ir hipertenzija, nereaguojanti į gydymą 4-iais ir daugiau antihipertenzinių vaistų;
• įtariama inkstinės kilmės hipertenzija;
• esanti ar pasikartojanti inkstų akmenligė;
• įgimta įnkstų liga;
• kitų ligų (CD, RA, kraujo ligų ir t.t. ) inkstų pažeidimai;
• įtariami inkstų kraujagyslių pažeidimai.

Inkstų, šlapimo takų pažeidimui būdinga:

• šlapinimosi sutrikimas;
• skausmingas šlapinimasis;
• šlapimo kiekio sumažėjimas;
• šlapimo spalvos, kvapo, konsistencijos pasikeitimas;
• kūno ar kitų kūno vietų tinimas;
• hipertenzija;
• nugaros, pilvo apatinės dalies skausmas;
• pykinimas, vėmimas;
• niežulys.